Džiugu, kad vis daugiau žmonių supranta šikšnosparnių naudą ir stengiasi jiems padėti. 2014 metais Šaltojo karo muziejuje buvome įrengę tikslinę aukų dėžutę. Visi, kurie norėjo prisidėti prie šikšnosparnių buveinių apsaugos, galėjo savanoriškai paaukoti kažkiek pinigėlių.
Per vasaros sezoną šikšnosparniams prikapsėjo 220 litų suma. Juos nusprendėme panaudoti įrengdami staktas su durimis buvusio karinio miestelio nuošaliau esančiame nenaudojamame pusrūsyje. Ši patalpa yra visiškai apipilta žemėmis, palyginti sausa, bet buvo visiškai atvira.
Pažindami gegrėniškį Egidijų Paulauską kaip puikų medžio dirbinių meistrą, gamtos mylėtoją kreipėmės į jį. Egidijus geranoriškai sutiko mums padėti. Savo transportu atvyko į Plokštinę. Prieš pradėdamas matavimus kartu su mūsų skyriaus vyr. specialistu Sigitu Kvašinsku apžiūrėjo šikšnosparniams žiemoti tinkamą buveinę iš vidaus. Vyrai buvo maloniai nustebinti, kad giliau nuo įėjimo esančioje dalyje ant sienų ir lubų rado šešis šikšnosparnius – retus visoje Europoje šiaurinius šikšnius. Žinodamas, kad šie skraidantys žinduoliai gali išžiemoti tik tokiose patalpose, kur temperatūra nebūna žemiau nulio, Egidijus per kelias dienas iš savo medienos pagamino duris, staktas, jas atgabenęs į Plokštinę viską įtvirtino. Duryse padarė specialią įskridimo angą, kuri esant šaltam orui gali būti uždaroma. Direkcijai pasiūlius atsiskaityti už padarytas duris ir atliktą darbą, Egidijus pasakė, kad tai jo geranoriškas prisidėjimas prie gamtos išsaugojimo.
Gimęs ir augęs Jazdauskiškių kaime, Egidijus nuo pat vaikystės labai mylėjo gamtą, daug laiko praleido klausydamasis paukščių čiulbesio, grožėdamasis jų įvairumu. Prisiminė, kad kartą dar būdamas pradinukas taip užsisėdėjo papelkio miške augančio medžio šakose stebėdamas besileidžiančios saulės atšvaituose striksinčius paukščius, klausydamasis iš prietemos sklindančių paslaptingų jų garsų, kad nusileidęs ant žemės tamsoje nebežinojo, kaip grįžti į namus. Buvo išsigandęs, klaidžiojo, bet tai neatšaldė jo pomėgio grožėtis gamta. Nors yra medžiotojas, dalyvauja medžioklėse, bet sako, kad nepakyla ranka taikytis į stirną, kiškį. Kai praėjusį pavasarį prie netoliese esančių fermų srutų duobėje rado įkritusią naminę pelėdą, pranešė mūsų direkcijai ir sutiko pats ja rūpintis, bandyti išgelbėti. Plovė, džiovino kartu su žmona net su plaukų džiovintuvu, su spąstais gaudė peles, davė nesūdytos mėsos gabaliukų. Pelėda iš pradžių nieko nelesė, bet kai pabandė maitinti su pincetu mėsos gabaliuku paliesdamas snapo pamatą, paukštis atkuto ir mielai ėmė maistą. Sustiprėjusį paleido į laisvę ir mano, kad girdi vakarais ūbaujant.
Išeina Egidijus į Gegrėnų kalvą pasiklausyti pelėdų ūbavimo, džiaugiasi išgirdęs griežlę, pamatęs laukuose besiilsiančių gulbių, žąsų pulką, stebi, kaip nepakartojamą tuoktuvių šokį danguje šoka nendrinės lingės. Tik nedaug to laisvo laiko lieka gamtai, paukščiams. Darbščios meistro rankos šaukiasi darbo, o jo netrūksta, nes žmonės iš lūpų į lūpas perpasakoja apie jo kaip meistro, staliaus kruopštumą, sugebėjimą. Užsakymų būna ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš užsienio.
Dėkodami už rūpestį ir meilę gyvenamajai aplinkai, linkime Egidijui Paulauskui naujų gamtos atradimų, naujų kūrybingų užsakymų.
nuostabu, kai [vis dar] yra nuostabių žmonių…