Bobų vasara kviečia dar kartą, prieš paneriant į rudens miglas ir darganas, pasidžiaugti šiluma, pasimėgauti gamtos grožiu. O akis paganyti tikrai turime kur: geltono aukso ir rausvo vario spalvomis sužydę medžių lapai, sproginėjantys kaštonų karoliai, raudonuojančios šermukšnių ir juoduojančios aronijų kekės – kiek spalvų! Pati gamta negali savimi atsigrožėti – matau, kaip medžiai stiebiasi mėgindami veidrodžiu virtusiame tvenkinio vandenyje išvysti savo atvaizdą.
Pasivaikščiojimas gamtoje – geriausia relaksacija norintiems atitrūkti nuo gyvenimo realybės, atsipalaiduoti nuo rūpesčių ar mėginantiems aiškiai susidėlioti mintis. Juk susigaudyti šių laikų „gadynėje“ – užduotis ne kiekvienam įveikiama.
Daug neišspręstų rebusų ir mano galvoje. Pavyzdžiui, niekaip nesuprantu, kodėl Seime turėtų būti svarstoma įstatymo pataisa, kad vairuotojams leistina alkoholio koncentracijos dozė nuo dabar galiojančios 0,4 promilės būtų sumažinta iki 0,3 promilės? Dar keisčiau, kad tokį projektą Seimui teikia Liberalų sąjūdžio atstovas Gintaras Vaičekauskas. Tas pats parlamentaras, kuris praėjusį rudenį bandė visiems įrodyti, kad leistiną alkoholio koncentracijos normą reikėtų viena dešimtąja promilės padidinti! Suprasčiau, jeigu siūlytų 0. O gal visa esmė – mėnulio fazė: kai pilnatis, norisi leistiną normą padidinti, kai delčia – sumažinti?
Pats parlamentaras savo tokį mėtymąsi aiškina: „Niekas nepasikeitė, tiesiog persigalvojau. Šitame Seime žmonės persigalvoja tris kartus per dieną, dukart per dieną, tiesiog persigalvojau.“
Gražu, kai moteris tris kartus persigalvoja, kurią suknelę vilktis, kitas dalykas, kai kalbama apie įstatymų leidėjus.
Neturintiems ką veikti siūlyčiau rimčiau pagalvoti, kaip išspręsti mokytojų, gydytojų, socialinių darbuotojų, kultūros žmonių keliamas problemas. Bet tokiems sprendimams reikia smegenų…
Esu gana savikritiška, tad nė kiek neslėpsiu, kad tų pilkųjų ląstelių kartais pritrūkstu ir pati. Iki šiol niekaip negaliu išnarplioti vieno viešojoje erdvėje pasigirdusio siūlymo – diferencijuoti minimalų atlyginimą – esmės. Kažkokiam svarbiam galvočiui šovė „saliamoniška“ mintis Vilniaus, Kauno, Klaipėdos gyventojams už nekvalifikuotą darbą mokėti daugiau nei tą patį darbą dirbantiems regionuose. Rimti vyrai rimtai svarstė šitą siūlymą, o aš, regiono gyventoja, negalėjau patikėti, kad tokie variantai iš viso aptariami.
Juk miesteliuose esančiuose prekybos centruose maisto kainos nėra mažesnės ir už centralizuotą šildymą mokame ne mažiau, o kartais ir brangiau nei didmiesčio gyventojai. Provincijos žmonės taip pat nori gražiai apsirengti, nueiti į koncertą, jie, kaip ir didmiesčio gyventojai, serga ir perka vaistus.
Laimei, tokie svarstymai kaip netikėtai žybteli, taip ir užgęsta. O jų sumanytojams norėtųsi palinkėti: jeigu jau taip gerai tame kaime, ko sėdite ten, didmiesčiuose, važiuokite gyventi į regionus – vietos užteks visiems.
