Ko gero, natūralu, kad vasarą padaugėja įvairiausių pramogų. Juk šis metų sezonas – tarsi gaivus šaltinio vandens gurkšnis. Norisi iškart visko ir daug.
Tarp atrakcijų – ir pastaruoju metu išpopuliarėję giminių susitikimai. Sunku pasakyti, ar tai duoklė šiandienos madai ar praeičiai, tačiau vis daugiau žmonių ieško savo ištakų, siekia sužinoti, kieno kraujas teka jų gyslomis, kokie jie – tie protėviai – buvo, kuo ir kaip gyveno. Sovietiniais laikais šiek tiek žinojome apie savo senelius. Paprastai tuo ir baigdavosi. Dabar besidomintieji ištakomis atkapsto įdomiausių giminės istorijų. Tikriausiai ypač didžiuojasi suradusieji savo sąsajų su kokia kilminga gimine. Kaip čia iškęsi nepasipuikavęs, kad esi bajorų kilmės? (Tiesa, kartais išaiškėja, kad ainis tik menkas nusistekenęs plikbajoris buvo, tačiau – bajorų kraujas! Ir taškas. Kaip ten, trinktelėjęs per stalą, sakydavo televizijos ekranų herojus patriotas Valerijonas Prūdas: „Istorijos nesuklastosi!“)
Tačiau ne visi juk ieško savo šaknų dėl noro būti išskirtiniais. Dauguma tiesiog siekia artimiau susipažinti su giminėmis. Šiomis dienomis išgirdau, kad neseniai buvo organizuotas linksmiausios Lietuvos giminės konkursas ir jame dalyvavo apie 250 giminių. Įdomus faktas, kad net dvylika iš jų turėjo savo vėliavas arba herbus. Gal aš ir neteisi, tačiau man tai kvepia viena iš didžiųjų nuodėmių – puikybe. (Iš atminties vis iššoka vaizdelis, kai redakcijoje fotografuojamas ponas į pirmą kadro planą bandė „įmontuoti“ mūvimą masyvų auksinį žiedą su giminės herbu. Ir vienaip dėliojo rankas, ir kitaip kryžiavo. Atrodė juokingai ir apgailėtinai. Kaip sunku patikėti, kad iš tikrųjų mus puošia kuklumas. Deja, jis toks nepastebimas… O taip norisi, kad visi žinotų, jog esi kuklus…)
Praeities vingiai tikrai labai svarbūs, tačiau gyventi reikia realybe. Panašu, kad savo garsia valstybės istorija besididžiuojantys graikai, į televizijų kameras šaukiantys, kad jų šalis – demokratijos, filosofijos, teisės ir kt. pagrindų lopšys, atsidūrė ekonominėje aklavietėje. Referendume dėl dar vieno taupymo paketo, kurio už paskolą reikalauja Europos Sąjunga ir Tarptautinis valiutos fondas, net daugiau nei 61 procentas (iš 62 proc. dalyvavusiųjų) graikų kreditoriams išdidžiai metė pirštinę – „Ne!“ Triumfavo ne tik paprasti piliečiai, bet ir šitaip balsuoti raginęs šalies premjeras. Atėnai nenori klauptis. Kaip rašo „Lietuvos rytas“, Graikijos finansų ministras atsistatydino iškelta galva: „Didžiuojuosi tuo, kad skolintojai man jaučia panieką.“
Tačiau tokios ambicijos dengtos tuščiomis akcijomis, nes skelbiama, kad šalies bankai baigia „užraukti“ išmokas – dėl 50–60 eurų paros davinio – ilgiausios eilės.
Kai kurie politologai įsitikinę, kad Homero ainiai geresnio pasiūlymo iš kreditorių nesulauks. Gresia bankrotas, demokratijos lopšyje gali pritrūkti net tualetinio popieriaus. Viskas turi savo kainą.
