Vienais metais kompanija Plungės žvejų susiruošėme į Baltijos jūrą žvejoti menkių. Laivas užsakytas, penktą ryto turime būti Klaipėdoje. Nutarėme važiuoti mažu, bet visą kompaniją talpinančiu autobusiuku.
Ketvirtą ryto transportas – jau prie mano namo. Atburzgė. Aš su manta stypsau prie vartų. Durys atsidaro, per tarpdurį kažkuris iškiša taurelę ir sako: „Sveikas iš ryto“. Retas žvejas į tokį pasiūlymą nesureaguotų…
Smagūs, vis tuštindami butelį, „varome“ į Klaipėdą. Uostelyje mus pasitinka laivo kapitonas. Iš autobusiuko griebiame meškeres, tempiame kitą savo mantą, tik Juozas stovi kažko sutrikęs.
– Kas nutiko? – klausiame.
– Meškeres palikau Plungėje…
Visi krenta iš juoko. Tiems, kas turėjo daugiau meškerių, teko Juozą sušelpti. O tas „atsidėkojo“ – kai tik kuriam užkibdavo menkė, Juozas šaukia:
– Paleisk, žuvele, paleisk…
Žiūrėk, menkė ir atsikabina nuo kabliuko…
Apie Juozo žvejybinius nuotykius gali pasakoti ir pasakoti.
Nusipirko jis elektrinį variklį valčiai. Pastaroji – Platelių ežere. Sumanė Juozas pirkinį išbandyti, o tuo pačiu – ir pažvejoti. Į valtį įsisodino ir uošvę – jai irgi įdomu pamatyti, kaip žentelis žuvauja.
Pažvejoję jau plaukė į krantą, o netoli jo Juozas sugalvojo atsistoti. Nukreipęs žvilgsnį į ežerą užsisvajojo ir neįvertino, kad krantas – jau arti. Valties priekyje sėdėjusi uošvė irgi atsistojo. Moteris manė, kad valtis palietusi krantą ramiai sustos, o ta kad rėžėsi į jį… Uošvė griuvo per valties bortą, o sijonas tiesiai ant galvos užsivertė. Juozas irgi virto per suolą ir išsitiesė valtyje. Taip… Visko žvejeliams pasitaiko.
