Birželį minėjome Algirdo Končiaus – Vilniaus universiteto Gamtos ir matematikos fakulteto dėstytojo, vieno iš Miškininkystės fakulteto įkūrėjų, vertėjo, Akademinio skautų sąjūdžio nario – šimto metų (1915 06 06–2006 11 17) gimimo sukaktį. Jo dėka Žemaičių dailės muziejui buvo perduotas tėvo – etnografo, fiziko, profesoriaus Igno Končiaus ir jo šeimos per tris tūkstančius vienetų archyvas: asmeniniai laiškai, užrašai, rankraščiai, unikalūs miniatiūriniai drožiniai ir kt.
Tarpukario inteligento etalonas
A. Končius gimė 1915 m. Petrograde, į kurį pedagogai tėvai Marija ir Ignas Končiai pabėgo traukdamiesi nuo fronto. Jie grįžo Lietuvai atgavus nepriklausomybę – 1922-aisiais. A. Končius mokėsi Klaipėdoje, Vytauto Didžiojo gimnazijoje, o vėliau, šeimai persikėlus į Kauną, mokslus tęsė „Aušros“ gimnazijoje, kurią baigė 1933 m. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo aukštųjų miškininkystės studijų, tad jis įstojo į Alytaus miškininkystės mokyklą. 1935 m. išvyko studijuoti į Prahą, Miško inžinierių aukštąją mokyklą prie Karlo universiteto. Deja, vokiečiams okupavus Čekoslovakiją, diplomo nespėjo gauti. Tada jis grįžo į gimtąją šalį ir dirbo keliose urėdijose. 1942 m. baigė Vilniaus universiteto Miškų mokslų fakultetą, 1949 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) Miškų ūkio fakultetą. Parengė ir 1949 m. apgynė diplominį darbą „Auklėjimo kirtimai Lietuvoje“, 1972 m. – disertaciją „Miškotvarka Lietuvos TSR kraštotvarkoje“, prisidėjo rengiant Lietuvos miškų kadastrą.
1939–1940 m. dirbo įvairiose girininkijose, 1940–1944 m. – vidurinės mokyklos mokytoju, 1944–1948 m. – Vilniaus universiteto vyresniuoju dėstytoju, vėliau kartu ir prodekanu, nuo 1949 iki 1952 m. – Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakulteto vyresniuoju dėstytoju bei iki 1964 m. – Vilniaus žemės ūkio technikumo dėstytoju, 1964–1969 m. – Žemės ūkio projektavimo instituto vyresniuoju inžinieriumi, 1973–1990 m. – Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto vyresniuoju moksliniu bendradarbiu.
Žemaičių dailės muziejaus direktoriaus pavaduotoja Jolanta Skurdauskienė su A. Končiumi susipažino apie 1998-uosius. Tiesa, muziejuje jis pradėjo lankytis gerokai anksčiau, čia su juo bendravo tuometiniai Istorijos skyriaus darbuotojai Stanislava Beržonskaitė ir Povilas Grigola. „A. Končius savo tėvo ir šeimos archyvą po dalelę surinko ir atidavė 1996–2006 metais. Iš visur, kur tik įmanoma – ne tik iš I. Končiaus šeimos narių Lietuvoje, bet ir iš išsisklaidžiusių tėvo bičiulių ir pažįstamų JAV. A. Končius vadovavosi savo tėvo pamokymu: „Viską, kas vertinga, reikia vežti ne iš Lietuvos, o į Lietuvą, į savo kraštą.“ Tą medžiagą A. Končius į muziejų atveždavo paketėliais. Maždaug kartą per mėnesį būtinai sulaukdavome šio mielo svečio. Jam atvykus, prie arbatos aptardavome naujienas. A. Končius buvo smalsus žmogus, kuris viskuo domėjosi, – pasakojo direktoriaus pavaduotoja. – Tada I. Končiaus archyvo tvarkytojas P. Grigola sėsdavo su juo prie atsivežto naujo dokumentų šūsnelio ir prasidėdavo visą dieną trunkantis darbas: kiekvieną dokumentą svečias išsamiai apibūdindavo, nusakydamas jo atsiradimo istoriją ir aplinkybes su įdomiausiomis detalėmis.“
Paklausta, kas labiausiai įsiminė iš bendravimo su A. Končiumi, ji paminėjo vieną epizodą. „Prieš vieną Plungiškių draugijos sambūrį A. Končius kartu su bičiuliu bibliofilu Juozu Šimkumi buvo apsistojęs muziejaus svečių kambariuose. Šeštadienio rytą atvykusi jų aplankyti, radau juodu prie pusryčių stalo karštai besiginčijančius. Ginčijosi mandagiai, bet atkakliai ir gana aistringai. Pradėjau nuogąstauti, kuo viskas baigsis, ar draugai nesusipyks? Kažkuriuo momentu drįsau įsiterpti ir bandydama „užgesinti“ ginčą pasiūliau dar kartą išgerti kavos. Tada A. Končius lyg niekur nieko nusišypsojo ir tarė: „Nereikia bijoti ginčų, tik juose gali rastis teisybė. Tik diskutuodami, o ne užsidarydami savyje, žmonės gali rasti bendrą sutarimą“, – papasakojo J. Skurdauskienė.
Jaudinosi dėl tėvo likimo
Su A. Končiumi daugiau kaip šešerius metus bendravo ir buvęs laikraščio „Mokslo Lietuva“ vyriausiasis redaktorius, žurnalistas Gediminas Zemlickas.
G. Zemlickas prisiminė, kad su A. Končiumi susipažino 2000 m. tuometinėje Lietuvos muzikos akademijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) vykusiame Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkurso baigiamajame renginyje, kurio metu šis įteikė vardinę profesoriaus Igno Končiaus stipendiją geriausiai fiziką studijuojančiam Kauno technologijos universiteto studentui. A. Končius pažadėjo G. Zemlickui užeiti į „Mokslo Lietuvos“ redakciją ir tai ištesėjo. „Mūsų pokalbiai užsitęsdavo dvi, tris, o kai kada ir keturias valandas. Jų metu prisimindavo karo ir pokario metus. Su jauduliu papasakojo ir tokią istoriją, veikiausiai iš tėvo girdėtą: „1918 metai. Šaukimo punkte išsirikiavę savanoriai, o tarp jų išsiskiria labai jau prastais drabužiais apsirengęs jaunas kaimietis, persijuosęs vos ne pančiu, per petį persimetęs nutrintą drobinį maišelį, į kurį turbūt įsidėjęs brizą lašinių ir duonos kepalą. „Kur pats išsiruošei?“ – jo klausia šauktinių punkto vyresnysis. „Tėvynės ginti“, – atsako paklaustasis…“ Matau, kaip A. Končiaus akyse sužvilga ašaros, lygiai tokias pat jis matė ir savo tėvo akyse, kai šis jam pasakojo apie tą varganai atrodantį savanorį“, – prisiminė pašnekovas.
G. Zemlicko teigimu, šio žemaičio pažiūros formavosi prieškario nepriklausomoje Lietuvoje ir studijuojant Prahoje, todėl buvo labai geranoriškas kitų tautybių atžvilgiu. „A. Končius gyveno prieškario Kaune, kuriame tuo metu maišėsi ir žydai, ir lenkai. Bet, nepriklausomai nuo tautybės, buvo geranoriškas. Už tai buvo gerbiamas ir mylimas. Mums kalbantis, jis neparodydavo pykčio net jį pokario metais tardžiusiems saugumiečiams, – kalbėjo žurnalistas. – A. Končius buvo linksmo būdo, viskuo gyvai domėjosi ir vaizdingai pasakodavo, įterpdamas gyvenimiškų istorijų, anekdotų, priežodžių. Valiūkiškai šyptels ir išsitars: „Publika – dura, no vsio ponimajet“ (rusų k.: „Publika kvaila, bet viską supranta“), taigi žinok mūsiškius.“ Jis būdavo kompanijos siela, šalia Algirdo visi jausdavosi laisvai, nesuvaržyti.“
A. Končiui labiausiai rūpėjo išsaugoti ir įamžinti tėvo paveldą, tad neretai pokalbis pasisukdavo būtent apie tai. Jis labai išgyveno dėl tėvo likimo, kuris 1944 m., siekdamas išvengti bolševikų represijų, emigravo į Vakarus. „Tas šeimos išdraskymas buvo ir A. Končiaus gyvenimo drama. Nors bendravo su Amerikoje gyvenančiu tėvu laiškais, bet jautė, kad šis yra nelaimingas, atplėštas nuo tėvynės, gimtosios Žemaitijos, tad apie jį pasakojant neretai akyse pasirodydavo ašaros“, – atskleidė pašnekovas.
Todėl, anot žurnalisto, A. Končiui, kaip sūnui, vienu svarbiausių darbų buvo tėvo parašytų knygų – „Žemaičio šnekos“ (1996), dviejų dalių prisiminimų „Mano eitasis kelias“ (2001; 2006) ir ypač „Kelionė į Červenę ir atgal“ (1993) bei „Savitarpinė pagalba. Vokiečių okupacija 1941–1944 metais“ (1998) – išleidimas Lietuvoje. „Aš pirmą kartą gyvenime mačiau tokį jaudinantį pavyzdį, kaip giliai sūnus išgyvena dėl tėvo likimo, jaučia atsakomybę išsaugoti jo palikimą ir visa tai paverčia konkrečiais darbais. Ne tuščiai yra sakęs: „Ne tiek svarbu, koks esi mokslininkas, bet ką gali duoti visuomenei“, – patikino G. Zemlickas.
Skautus žavėjo
jaunatviškumu
Dar mokydamasis Vytauto Didžiojo gimnazijoje, A. Končius prisijungė prie skautų ir bičiulystė su šia organizacija nenutrūko visą gyvenimą. Prisijungęs prie atkurtos Skautų sąjungos, A. Končius kurį laiką buvo jos tarybos pirmininku ir garbės teismo pirmininku, dalyvavo J. Basanavičiaus draugovės veikloje. Jo dėka pastarieji galėjo rinktis į sueigas Vilniaus mokytojų namuose.
A. Končių pažinojusios skautės Rasa Sprangauskaitė-Bernotienė ir Jolita Buzaitytė-Kašalynienė sakė, jog skautai mėgdavo jį kviesti į sueigas žinodami, kad išgirs įdomių pasakojimų apie gyvenimą, studijų laikotarpį ar darbą. „Mane, tuometinę Gamtos fakulteto studentę, ypač domino jo draugystės su biologijos daktaru, profesoriumi Tadu Ivanausku detalės. Daugelis jo pasakojimų iš atminties jau išdilo, tačiau įstrigo tai, kad A. Končius kartą paminėjo esąs gamtos ir ekonomikos mokslų daktaras. Į klausimą, kaip tai suprasti, negi dvi disertacijas apsigynė, atsakė, kad ekonomikos srityje yra apsigynęs disertaciją, o gamtos mokslų srityje jo disertacija yra ilgametis bendravimas su T. Ivanausku. Jie kartu keliavo į keletą ekspedicijų po artimuosius Rytus. Vilniuje gyveno netoli vienas kito, tad dažnai susitikdavo, bendraudavo, – prisiminė R. Sprangauskaitė-Bernotienė. – Vienoje sueigoje A. Končius pasakojo apie savo studijas Prahos universitete bei tuometinius studentų ir aukštuomenės papročius. Būtent tada mes sužinojome apie „five o’clock’ą“ (angl.) – penktos valandos arbatos gėrimo ir ramaus bendravimo laiką. Mūsų sueigos prasidėdavo kiek vėliau, tačiau ir jas brolis Algirdas leido vadinti „five o’cloc’u“, ypač jei gerdavome arbatą.“
Kiekvieną rudenį studentai skautai švenčia savo gimtadienį, kuriame korporantai laikosi tradicijos iškilmingąją šventės dalį užbaigti valsu. Iki šiol abi moterys gerai prisimena tą vakarą, kai A. Končius šoko valsą. „Tai buvo 1997 metų rudenį, Metinėje studentų skautų korporacijos „Vytis“ ir akademinės skaučių draugovės šventėje, gotikinėje Vilniaus dailės akademijos salėje. Algirdas ėmėsi vadovauti valsui, kai poros sujungiamos bendram šokiui. Galiu tik spėti, kad jis to išmoko studijuodamas Čekijoje, nes iš mūsų jaunųjų akademikų, taip pat ten studijavusių, esu girdėjusi, kad Vienos pokyliai su polkomis ir valsais yra populiarūs ir tarp šiandienos studentų. Tai išlikusios buvusios Austrijos-Vengrijos imperijos tradicijos“, – paaiškino Jolita Buzaitytė-Kašalynienė. Jai antrindama, R. Sprangauskaitė-Bernotienė pabrėžė, jog garbusis skautas, nepaisant amžiaus, puikiai šoko: „Manau, kad su juo galėjo varžytis nebent keletas jaunų žmonių, lankiusių šokio studijas ar būrelius.“
Vyresnioji skautininkė, gilvelininkė, filisterė J. Buzaitytė-Kašalynienė prisiminė su A. Končiumi susitikusi pirmoje skautų akademikų stovykloje 1991 metų rugpjūčio pradžioje Pakretuonėje, bet su juo draugystė užsimezgė vėliau, kai kažkokia proga apsilankė jo namuose Didžiojoje gatvėje. „Atmintin įstrigę dailūs, senoviški, raštais išmarginti kavos puodeliai ir sidabro stikliukai, gyvas ir įdomus pašnekovas, šiltas jausmas. Vėliau tų susitikimų buvo daugiau, teko susipažinti su jo vyresniojo sūnaus Gintaro šeima, anūkais, dalyvauti devyniasdešimties metų jubiliejaus šventėje, lankytis paskutiniame būste Konarskio gatvėje. Man patiko klausytis Algirdo pasakojimų, nes buvo išsilavinęs, apsiskaitęs, plačių pažiūrų žmogus, patyręs ir karšto, ir šalto, bet išlaikęs subtilų humoro jausmą ir sveiką nuovoką. Pagarbiai išklausydavo mano samprotavimus įvairiais klausimais“, – pasidalijo prisiminimais J. Buzaitytė-Kašalynienė.
