Šiandien minime Tarptautinę šeimos dieną. Ji tarsi įsiterpia tarp dviejų kitų labai svarbių švenčių – Motinos dienos pirmąjį gegužės sekmadienį ir Tėvo dienos pirmąjį birželio sekmadienį. Iš jų, tėvų, į pasaulį ateina vaikai, tada ir gimsta šeima.
Šiandien jau nėra daug šeimų, išlaikiusių gyvą krikščionišką tapatybę, daugiau tokių, kur tik vienas iš tėvų rūpinasi tikėjimo klausimais, dažniau, žinoma, tuo užsiima mama. Tačiau vertybės, apie kurias pasakoja vaikai, kalbėdami apie šeimą, – tai pamatinės krikščioniškosios: pagalba, atjauta, atleidimas, moralė.
„Šeima – man pats gražiausias žodis. Šeimoje tu jautiesi saugus, tave išklauso, paguodžia, padeda, palaiko, čia esi reikalingas ir mylimas. Turi būti labai dėkingas tėveliams už viską, ką turi. Mūsų šeimoje švenčiamos svarbiausios šventės. Tai visų šeimos narių gimtadieniai, Kalėdos, Velykos, vaikų krikštynos, Pirmosios Komunijos šventės. Mano tėveliai neina į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, bet į tikinčius žmones visada žiūri su pagarba.“ Tai dešimtmetės Julijos mintys apie šeimą.
Jos bendraamžė Saulė sako, kad ji nežino, ar jų šeima gali būti laikoma tikinčia, nes tik mama su jais, keturiais vaikais, kartais eina į bažnyčią. Tėtis jai atrodo netikintis, bet ji labai vertina tėvų savitarpio supratimą, atidumą, meilę vienas kitam, savo vaikams ir kitiems žmonėms.
„Be šeimos ir artimųjų aš būčiau niekas. Šeimoje gaunu viską, kas svarbiausia ir brangiausia gyvenime, išmokstu rūpintis savo artimaisiais. Manau, kad mūsų šeimoje yra svarbus tikėjimas. Kai ruošiausi Pirmajai Komunijai, abu tėveliai kiekvieną sekmadienį važiuodavo kartu su manimi į šv. Mišias. Ir dabar mes dažnai lankomės bažnyčioje. Aš norėčiau būti tikintis, kai pats sukursiu šeimą, ir kad mano vaikai tikėtų. Močiutė sako, kad tikinčiam žmogui daug lengviau iškęsti visokias bėdas ir nelaimes“, – rašo vienuolikmetis Justinas.
Vaikai pabrėžia, kad jie mokosi iš tėvų tų dalykų, kuriuos šie išmoko iš savo tėvų. Tai įprastinis perėmimo būdas, gyvuojantis ilgus amžius. Visi suprantame, kad tikėjimas ir vertybės geriausiai perduodami tada, kai asmeniškai ir teigiamai jas patiriame. Šeima tam pati tinkamiausia aplinka. Juk šeimoje pirmiausia vaikas patiria, kad yra priimtas, mylimas, kad čia jis bręsta kaip asmenybė. Jokia kita grupė, mokykla, kita bendruomenė negali taip giliai prasiskverbti į vaiko širdį kaip tėvai. Todėl niekas geriau už šeimą neperduos ir vertybių: moralės, poelgių, religinio patyrimo, pirmosios maldos patirties. Toks teigiamas patyrimas ir išugdo vaikų religinį jautrumą. Anksčiau tikėjimas šeimoje daugiausia ir būdavo perduodamas tokiu būdu.
Šiandien, kai jau du mėnesius gyvename karantino sąlygomis, kasdien girdime psichologus, kitus šeimos santykių specialistus kalbant apie tai, kad šeimos nebeištveria buvimo kartu, kad daugėja skyrybų, kad žmonės pavargo nuo savo vaikų…
Tiems, kuriuos galbūt kažkas panašaus ištiko, dar keletas vaikiškai tyrų minčių tema „Mano svajonių šeima“.
Auksė (11 metų): „Mano svajonių šeima nebus didelė. Joje turėtų augti du arba trys vaikai. Jie turės gražius, jaukius namus ir bus labai mylimi. Stengsiuosi jų labai nelepinti, kad užaugtų geri žmonės. Norėčiau, kad jie neišvažiuotų iš Lietuvos. Labiausiai norėčiau, kad mes niekada vieni kitiems neatsibostume, kad mokėtume atleisti, atsiprašyti, jeigu įskaudinsime. Norėčiau, kad būtume patys artimiausi, kad galėtume pasiaukoti dėl savo šeimos narių, slaugyti juos susirgusius. Tokia būtų mano svajonių šeima.“
Augustė (11 metų): „Aš svajoju apie tokią šeimą, kurioje visi būtų tokie laimingi, kad niekas nenorėtų išvažiuoti iš namų. Mano svajonių šeima būtų daugiavaikė. Vaikai, baigę mokslus, visi grįžtų į savo tėvų namus. Namą reikėtų vis pristatyti arba tame pačiame kieme pastatyti kitą, kad visi tilptų su savo vyrais, žmonomis, vaikais. Kartu gyventų trys ar net keturios kartos. Visi padėtų vieni kitiems auginti vaikus, dirbti visus darbus. Per šventes, kad visi sutilptų, reikėtų pastatyti ilgą stalą po kiemo medžiais. Eidami pro šalį žmonės savo vaikams sakytų: „Mokykitės iš šios šeimos taip sugyventi ir mylėti vieni kitus.“
Tai štai, kas yra šeima. Tai patys artimiausi ir brangiausi žmonės, tai kraujo ir nuoširdžios meilės ryšiai, tai bendras džiaugsmas vienas kitu. Dėl jos esame pasiryžę padaryti viską. Todėl visada įvertinkime savo pačius mylimiausius.
