Prieš savaitę Palangoje įvyko medžiotojo Donato Žuolio knygos „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ pristatymas. Jis surengtas kurorto bibliotekoje. Renginys prasidėjo medžioklės rago garsais. Ragą pūtė pats autorius. Pasirodo, jis daug metų orkestre grojo saksofonu. Dabar pensininkas kretingiškis D. Žuolys dirbo Palangos savivaldybėje. Knygoje jis pasakoja apie dvasines ir moralines medžioklės ištakas. Apie ginklakalių talentą, ginklus ir jų naudojimą. Apie medžiotojų klubų demokratines tradicijas. Medžioklinių kelionių žavesį bei patirtus nuotykius. Puikiai prisimenu 1999 metais išleistos savo pirmosios knygos „Kilkit, vyrai, šaukia ragas“ pristatymą, surengtą Plungės viešojoje bibliotekoje, ir jaudulį, atiduodant ją skaitytojų teismui. Jau tada neabejojau, jog tai ne paskutinė mano knyga. Tikriausiai per savo knygos pristatymą tą patį jautė ir D. Žuolys. Ir jis prasitarė, jog gims dar ne viena knyga. Taigi belieka autoriui palinkėti, kad nepritrūktų kūrybinių minčių. Su D. Žuoliu teko ne kartą bendrauti medžiokliniuose renginiuose. Vienoje medžioklėje jis parodė būsimosios knygos kompiuterinį maketą ir klausė mano nuomonės. Dabar, kai knyga jau išleista, pamačiau, jog jis paklausė vieno mano patarimo ir neįdėjo nuotraukos, kurioje medžiotojas akivaizdžiai nugali žvėrį. Mes, medžiotojai, privalome gerbti kiekvieną žvėrį, o juo labiau – sumedžiotą. Šiandien žmogus daug kuo pranašesnis už žvėrį. Toliašaudžiai ginklai, žvėries priviliojimo priemonės, įvairiausia medžioklinė technika. Todėl būtent padorus medžiotojo elgesys ir tampa būtinybe. Jei visus žvėris išmedžiosime, mūsų vaikams ir jų vaikams, ir tolimesnėms kartoms nebeliks ką medžioti. Aš negaliu nesidžiaugti, kad Lietuvoje daugėja rašančiųjų ne tik apie tai, kaip sumedžioti žvėrį, medžioklės procesą, ginklus, bet ir apie žmogaus elgesį gamtoje. Iš tiesų, yra daug visuomenės narių, į medžioklę žiūrinčių priešiškai. Tad tokie leidiniai gerina visuomenės supratimą apie medžioklę. Ko gero, medžiotoją galima palyginti su gyvulius auginančiu ūkininku. Tik ūkininko gyvuliai tvarte, o medžiotojo žvėrys – miške. Tačiau medžiotojai tikina, jog jų gyvenimas skiriasi. Čia bendraminčių susiėjimai, įvairiausios medžioklės ir patiriami nuotykiai. Apie tai knygoje „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ rašo D. Žuolys. Per knygos pristatymą dėmesio autoriui netrūko. Tiesiog „paskendo“ draugų ir artimųjų suneštose gėlėse. Kažkas pajuokavo, jog gėlių – kaip per laidotuves. Belieka autoriui palinkėti, kad ta diena dar negreit ateitų ir spėtų apie medžioklę išleisti dar ne vieną knygą.
