Kasmet sausį prisiminimai apie 1991-ųjų įvykius, kai Sovietų Sąjunga mėgino įvykdyti valstybės perversmą neseniai nepriklausomybę paskelbusioje Lietuvoje, sugrįžta visu svoriu. Šie įvykiai gyvi ne tik istorijos vadovėliuose – jie tebegyvena žmonių atmintyje, liudijimuose ir išgyvenimuose. Mintimis į lemtingą Lietuvos laisvei laikotarpį grįžta ir plungiškis Saigūnas Uznevičius. Vyras, anuomet dirbęs Truikių televizijos bokšte, susidūrimą su sovietų kareiviais prisimena taip ryškiai, tarsi visa tai būtų nutikę vakar.
Su sovietų kareiviais susidūrė Truikių televizijos bokšte
Per asmeninius atsiminimus atsiveria tikroji istorinių dienų vertė – drąsa, pasiryžimas ir noras būti laisviems. Deja, bėgant metams, žmonių, kurie tiesiogiai prisilietė prie anomis dienomis vykusių įvykių, mažėja. Todėl išgirdę, kad savo prisiminimais su laikraščio skaitytojais mielai pasidalintų ir plungiškis S. Uznevičius, suskubome susitikti ir išklausyti jo istoriją.
Saigūnas gimė ir augo Plungėje. Po tarnybos sovietų armijoje pradėjo dirbti vyr. elektromechaniku Kaune, Radijo ir televizijos perdavimo centre. Į gimtąją Plungę grįžo, kai mama išsikėlė gyventi į Vilnių ir paliko sūnui mieste butą. Įsidarbino senajame televizijos bokšte prie anuometinio „Linų audinių“ fabriko, o vėliau buvo perkeltas į pastatytą Truikių televizijos bokštą.
1991-ųjų sausį, bandant Lietuvoje įvykdyti perversmą, sovietų kariai užiminėjo svarbiausius pastatus. Sausio 13-osios naktį prie Vilniaus televizijos bokšto ir Lietuvos radijo ir televizijos pastato gyvybes paaukojo 14 beginklių Lietuvos laisvės gynėjų, maždaug 700 buvo sužeisti. Perversmininkų planuose buvo ir atokesnėse vietose esantys televizijos bokštai.
S. Uznevičius sakė, jog dirbusieji Truikių bokšte anuomet nujautė, kad sulauks neprašytų svečių. Jie pasirodė praėjus maždaug savaitei po to, kai užėmė Vilniaus televizijos bokštą. Kariniu automobiliu atvažiavo apie 20 kareivių.
„Tą dieną dirbome kartu su Petru Vyšniausku. Vakare, maždaug šeštą valandą, vos tik jis išėjo, išgirdau atvažiuojant mašiną. Pradaręs langą pažiūrėjau į apačią ir pamačiau aplink bokštą sugulusius ginkluotus kareivius. Po kelių minučių jie jau buvo viršuje. Mane pastatė prie sienos, nupjovė telefono laidus, sudaužė aparatus, vertė viską iš stalčių. Vos tik sujudėdavau, pradėdavo spardyti kojas, ginklu daužyti nugarą. Vis klausinėjo, ar nėra čia rūsio. Rūsio nebuvo, bet iš to, kiek kartų to paties buvo klausiama, supratau, kad kareiviai tikėjosi surasti jį ir kažką, kas jame galėjo būti laikoma. Ypač ūmus ir piktas buvo vienas azijietiškos išvaizdos kareivis. Jis mojavo peiliu, grasino, kad papjaus, tarsi norėdamas mane gerai prigąsdinti. Viską išdaužė ir išmėtė, bet aparatūros nelietė. Fotografavo įrangą, matyt, domėjosi jos galingumu, apsižiūrėjo, ar būtų galima iš šios stoties siųsti signalus.
Viskas užtruko gal kokį pusvalandį. Kai kareiviai išvažiavo, atkūriau ryšį ir paskambinau tuometiniam Plungės rajono vadovui Gintarui Morkiui. Jis atvyko į bokštą kartu su buvusiais sovietiniais funkcionieriais. Įdomu tai, jog vienas iš jų bandė apkaltinti mane, kad aš pats viską išdaužiau, kad jokių kareivių čia nebūta. Laimei, paneigti fakto nepavyko, nes karinę mašiną ir kareivius matė ir netoli bokšto gyvenantys žmonės. Be to, jų apsilankymą liudijo lauke palikti kareiviškų batų pėdsakai“, – pasakojo atmintin įstrigusį įvykį plungiškis.
Sumušimai sveikatai pavojaus nekėlė
Paklaustas, kokius jausmus išgyveno jausdamas nugaron įremtą ginklą, spardomas ir gąsdinamas peiliu, vyras sakė, kad malonu nebuvo, bet kažkokios paniškos baimės nejautęs. Kitą dieną į Truikius atvažiavo žurnalistai iš Mažeikių, reportažas apie bokštą buvo rodomas per televiziją.
Pats S. Uznevičius atsidūrė Plungės ligoninėje. Sužalojimus tyrė ir užfiksavo teismo ekspertai, nes dėl įvykio buvo pradėtas tyrimas. „Mėlynių ant kūno buvo daug, ypač ant kojų, bet pavojaus mano sveikatai sumušimai nekėlė“, – prisiminė savo būklę pašnekovas.
Kai patiriame ką nors jaudinančio, ką nors mus sukrečiančio, mintimis šimtus kartų pergalvojame detales, veiksmus persukinėjame tarsi filmo juostą. Ir S. Uznevičius galvoje kilo įvairiausių šio įvykio versijų.
„Vis galvojau, kodėl jie taip užsispyrusiai klausinėjo apie neegzistuojantį rūsį. Anais laikais aš domėjausi ginklais, dalyvaudavau šaudymo varžybose. Mąstau, kad atvykėliai tai žinojo ir tikėjosi kažkur rasti ginklų. Buvo toks pereinamasis laikotarpis, aplink dar sukinėjosi komunistų partijos vadai, jų giminės. Galbūt kažkas perversmo organizatoriams teikė informaciją“, – dalijosi savo pasvarstymais buvęs televizijos darbuotojas.
Gyvenimo aistra – buriavimas
Visą gyvenimą Saigūno darbas buvo susijęs su televizija. Laisvalaikiu jis domėjosi buriavimu. Yra perplaukęs, kaip pats sako, jūras ir vandenynus, daugybę dienų praleidęs plaukiodamas jachtomis. Ir šiuo metu vyras priklauso Platelių jachtklubui „Žalgiris“. Turi dvi asmenines jachtas, kurias, kad būtų lengviau valdyti, iš burinių yra perdaręs į varomas saulės energija. Vasaromis plungiškis apsigyvena Plateliuose, kad kuo dažniau galėtų išplaukti į ežerą. Nors yra jau garbingo amžiaus – 82 metų, S. Uznevičius kartu su draugais turi jachtą Latvijoje, kad sugalvoję galėtų paplaukioti ir didesniuose vandenyse. O kartais plungiškis leidžiasi nešamas Viduržemio jūros bangomis.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
